Transgrancanaria: 128 km per 22 val. kalnais ir slėniais

Kanarų salos ir vienoje iš jų (Gran Kanarijoje) vykstančios trail bėgimo varžybos Transgrancanaria jau kurį laiką buvo mano “must run” ir “must visit” sąraše.
Transgrancanaria trail varžybos jau daug metų vyksta vasario pabaigoje – kovo pradžioje. Tai laikas, kai Lietuvoje šalta ir aš būnu labai pasiilgusi pavasario, vasaros ir šilumos, o Gran Kanarijoje tuo metu būna apie 20 laipsnių šilumos. Transgrancanaria trail bėgimo varžybose yra įvairių distancijų – nuo 17 km iki 250 km. Mano tikslas buvo 128 km trasa su 7000 metrų vertikalaus pakilimo vedanti per visą salą nuo šiaurinėje dalyje įsikūrusios Gran Kanarijos sostinės Las Palmo iki pietuose esančio turistų “rojaus” Maspalomaso.

Transgrancanaria 128 km trasa, nusidriekusi išilgai salos, atrodo, turi beveik viską, ką galima rasti Žemėje, išskyrus sniegą, bet būtent sniego, atvykus iš Lietuvos, aš visai nepasigedau. Nuo smėlio iki purvo, nuo siaurų takelių, apaugusių milžiniškais kaktusais ir alijošiais, iki plačių vaizdingų pažintinių takų, nuo asfalto iki judančiais akmenimis nusėtų nuokalnių, nuo išdžiūvusios upės vagos iki klampios žemės, nuo žvarbaus vėjo šiaušiamų viršukalnių iki kepinančios saulės išdžiovintų slėnių, nuo plius 5 iki plius 25, nuo tankių, viską užstojančių nepermatomų miškų iki įspūdingų panoramų, per slėnius, plantacijas, miškus, uolas, kalvas ir paplūdimius. Per salą bėgant, einant, krentant ir keliantis per mažiau nei parą, nuo nakties iki nakties – tokia buvo mano Transgrancanaria 128km. Bet apie viską nuo pradžių.

Pasiruošimas. Pasiruošimo beveik nebuvo. Visada galvojau bei tokia nuomonė vyrauja, kad norint bėgti ultramaratoną reikia per treniruotes bėgioti labai daug. Na, ne visai kuo daugiau be jokios sistemos, sistema reikalinga, bet kilometrų turi būti daug. Pernai per treniruotes bėgiojau daug, kiek per daug ir dėl to praėjusius metus turėjau baigti besiilsėdama nuo persitreniravimo. Ilsėtis teko ilgai. Tiek, kiek organizmas reikalavo, ir tik likus mažiau nei dviem mėnesiams iki Transgrancanarijos mano organizmas galėjo ištverti intensyvesnį ir/ar ilgesnį bėgimo krūvį. Transgrancanariai galėjau ruoštis mėnesį, nes paskutines tris/dvi savaites jau reikėjo mažinti krūvį ir ilsėtis, kad prie starto linijos nestočiau pavargusiai. Per tą laiką nubėgau vieną tikrai ilgą bėgimą – 50 km su 1200 metrų vertikalaus pakilimo, padariau 4 ar 5 greičio treniruotes, šiek tiek parinkau pakilimo, sudalyvavau pėsčiųjų žygyje ir viskas. Kilometražo prasme ilgiausia mano savaitė tesiekė 120 kilometrų, nė vieną dieną nesitreniravau dukart, dauguma mano bėgimų buvo lengvi, neintensyvūs ir neilgi – 1-1,5 valandos. 1000 metrų vertikalaus pakilimo treniruotės buvo vos dvi – viena jau minėtas ilgasis bėgimas, kita – likus 10 dienų iki varžybų Gran Kanarijoje. Saugojau save ir šį kartą laikiausi principo, kad po trijų mėnesių pertraukos geriau prie starto stoti kiek mažiau pasitreniravus, nei persitreniravus. Taip buvo su bėgimu. Tačiau visą laiką, kol negalėjau bėgti, dariau fizinius pratimus. Ne kasdien, nes neprisiversdavau, bet bent tris-keturis kartus per savaitę. Pritūpimai, įtūpstai, planko variacijos, atsispaudimai, balanso pratimai, taip pat darbas pėdoms, nugarai, tilteliai, kt. Kilometrų buvo tikrai labai nedaug, to net normaliu pasiruošimu pavadinti neišeitų. Tik noriu pabrėžti, kad iki tol esu nubėgus ne vieną ultrą ir daug kilometrų prisirinkus, taigi mano kūnui tiek pasiruošimo, kiek buvo, sąlyginai užteko atsiminti apie ką “kalba eina”. Žinoma, mėnesį pabėgioti kalvomis ir kelis ilguosius nubėgti tikrai neužtektų ką tik “nuo sofos nulipusiam” žmogui. Niekada nereikia imti kitų pasiruošimo planų ir jais vadovautis, nes kiekvieno žmogaus patirtis, stipriosios ir silpnosios vietos skirtingos.

Prieš varžybas. Į Gran Kanariją atvykau likus 10 dienų iki varžybų. To laiko užteko, kad apsiprasčiau su šiltesniu oru ir apžiūrėčiau salą. Įdomi situacija susiklostė oro sąlygų Gran Kanarijoje. Prie jūros 18 ar 20 šilumos, o kiek aukščiau kalnuose temperatūra vakarais tesiekia 5 ar 8. Pirmomis dienomis buvau net persišaldžius, nes kalnuose košė vėjas, o aš nebuvau pasiėmusi šiltesnių drabužių. Kurioziška ir šiek tiek juokinga buvo, kad visą žiemą Lietuvoje “atlaikiau” be ligų, o persišaldyti sugebėjau šiltojoje Gran Kanarijoje. Daug vitamino C, gerklės skausmą malšinančios tabletės ir atsikosėjimą skatinantys vaistai ir iki varžybų reikalai pasitaisė.
Nuolat stebėjau orų prognozę. Žiūrėjau, kokį orą žada varžyboms. Skirtingi orų portalai vieningai žadėjo varžybų laikotarpiu didesnį ar mažesnį lietų. Tai nedžiugino. Lietaus nebijau, kai lyja ant manęs, bet kai lyja ant akmenų, darosi neramu, nes akmenys tampa labai slidūs, o jei dar nuo lietaus apsineša purvu, tuomet tampa ir ypatingai slidūs. Transgrancanaria 128 km startas buvo numatytas 23 valandą vakare. Dieną prieš varžybas dangus virš kalnų buvo juodas, o naktį prapliupo lietus. Buvo pavėlintas trumpesnės distancijos startas – taip organizatoriai nusprendė atsižvelgdami į orus ir situaciją kalnuose. Pasirodė pranešimas, kad organizatoriai labai tiki, jog viskas vyks kaip suplanuota, bet patarė stebėti varžybų tinklapį, nes jei bus kokių pakeitimų, tai bus daroma tik dėl dalyvių saugumo.

, Transgrancanaria: 128 km per 22 val. kalnais ir slėniais, Careshop.lt

Naktį prieš varžybas išsimiegojau, girdėjau kaip lijo. Dieną pakilo labai gūsingas vėjas ir Agaete, kur gyvenau, kiek prasklaidė debesis. Prognozės visuose miesteliuose, pro kuriuos vedė trasa, vis tiek žadėjo lietų, tik skirtingu laiku.
Pradėjau ruoštis daiktus. Visą organizatorių nurodytą privalomų daiktų sąrašą ir tai, ką norėjau turėti pati. Petzl Nao+ galvos žibintas su papildoma baterija, Maxim geliukai, Z tipo sulankstomos lazdos, gertuvės, vandeniui atspari striukė ir kt. Dėl visa ko, nors buvo neprivaloma, įsidėjau į maišelį supakuotus marškinėlius ilgomis rankovėmis ir pirštines. Norėjau būti pasiruošus bėgti naktį per kalnus esant 5 laipsniams šilumos, gal net per lietų. Susiruošiau tarpinės stotelės reikmenis ir finišo maišelį. Tokio ilgio varžybose dažniausiai būna galimybė priduoti daiktus į vieną iš vandens ir maisto punktų, esantį kažkur viduryje trasos. Į tarpinį punktą išsiunčiau atsarginius kedus, kojines, marškinėlius, geliukų, elektrolitų. Visus savo daiktus susikroviau į 1,5 litro talpos Osprey duro bėgimo liemenę ir dar buvo likę laisvos vietos, tuo tarpu mačiau žmonių trasoje su 12-os litrų kuprinėmis, kurios net plyšo nuo to, kaip prikrautos buvo, o dalis tų žmonių bėgo net ne 128 km , o 64 km.
Susipakavus ir apsirengus dar spėjau apie valandą pasnausti, o tada važiavau į startą. Dar kartą įsitikinau, kaip man patinka vakariniai startai, nes naktį gerai išsimiegu, o visą dieną galiu ramiai pakuotis daiktus, užkandžiauti ir gulinėti.

, Transgrancanaria: 128 km per 22 val. kalnais ir slėniais, Careshop.lt

Iškilmingas startas. Transgrancanaria 128 km starto vieta – paplūdimys Las Palmoje. Būtent – ant smėlio. Iki tol neteko startuoti paplūdimyje ir jokių pliusų, išskyrus tai, kad buvo daug erdvės ir nebuvo varžybų pradžios kamščio, nemačiau.
Virš 1000 dalyvių susirinko prie starto linijos. Starto zona buvo suskirstyta į dvi dalis, t. y. vadinamuosius du “gardus”. Kiekvienas dalyvis turėjo ant numerio nurodytą savo “gardo” numerį. Organizatorių žmonės leido į “gardus” tik pagal numerius.

128 km trasoje lietuviai buvo keturi. Prieš startą susitikome trise, pašnekėjome, apsižiūrinėjome. Vienas iš lietuvių Transgrancanaria bėgo ne pirmą ir ne antrą kartą, todėl patarė “laukti” 50-to kilometro, kur bus labai stati ir techniška nuokalnė, o paskui lygiai toks pat pakilimas. Pasikalbėję ir “pasiselfinę” visi išsiruošėm į savo “gardus” laukti starto. Ant aplinkinių namų šviesų prožektoriai rodė šou, vedėjai nuolat kažką ispaniškai šūkčiojo ir rėkavo per mikrofonus, žmonių buvo daug, artėjant startui vis garsiau rėkavo vedėjai, pasigirdo iškilminga ispaniška daina, paslaptingai prislopintu balsu tariami ispaniški žodžiai, skaičiavimas atbuline tvarka ir startas su fejerverkais. Taip, buvo daug šviesų, kalbų, triukšmo, fejerverkų, pompastikos, ir pasileidome visi per smėlį kalnų link į kitą salos pusę. Kiekvienas su savo planais, viltimis, norais ir galimybėmis.

Iki aušros. Pirmieji trys kilometrai veda plačiu smėlėtu paplūdimiu. Vietos tikrai visiems užtenka. Per smėlį bėgti nelabai patogu, bet yra galimybė bėgti visai šalia vandenyno, kur smėlis kietesnis. Šioje atkarpoje mano tikslas buvo neprisemti smėlio į batus, kad nereiktų stoti ir kratyti jo lauk. Išbėgus iš paplūdimio trasa veda plačia akmenuota, bet nestačia kalva kalnų link. Oras kol kas puikus – jokio lietaus, o striukę norisi net nusivilkti, bet po ja turiu tik marškinėlius trumpomis rankovėmis. Striukės nenusivelku, nes žinau, kad patraukus kalnų link reikės ją gana greitai išsitraukti. Pakilus ant kalvos matosi gražus tolumoje tolstančio ir šviesose paskendusio Las Palmo vaizdas. Šviečiantis miestas apačioje atrodo beveik kaip ugnies karalystė Mordoras iš “Žiedų valdovo”. Artėjant link pirmos maitinėlės tenka šiek tiek bėgimo akmenuota išdžiūvusios upės vaga, bet tai trunka neilgai ir greitai grįžtame į paprastą ir nesudėtingą kelią. Pirmoji maitinėlė Arucas miestelyje 16-tame kilometre. Pasipildau vandens atsargas, užkandu bananų ir apelsinų ir judu toliau. Tarpe tarp maitinėlių pagal grafiką geriu energinius gelius – šį kartą su manim keliauja Maxim ir tvarkingai kas 45 minutes imu po vieną.

, Transgrancanaria: 128 km per 22 val. kalnais ir slėniais, Careshop.lt
Trasa tarp pirmos ir antros maitinėlių veda aukštyn į kalnus, vietomis jaučiu vėją, kartais jis šaltas. Kelias labai įvairus, nemažai bėgame net asfaltu arba siaurais, slidžiais takeliais tarp kaktusų ir alijošių plantacijų. Antroji maitinėlė Teror miestelyje. Trumpam sustoju maitinėlėje, vėl tradiciškai bananai, apelsinai ir vandens papildymas. Šioje maitinėlėje labai trumpai sustoju ir dėl to, kad vos nustojus judėti pasidarė labai šalta, taigi norėjosi iš ten judėti kuo greičiau, kad sušilčiau. Už antrosios maitinėlės vėl pakilimas aukštyn į kalnus, tada neilgas nusileidimas ir trečioji maitinėlė. Kol kas nelyja, bet matyti ir jaučiasi, kad lijo anksčiau. Trasa vietomis šlapia ir slidi. Takai įvairūs, bet iš esmės pirmi 50 km vingiuoja per gana tankiai apgyvendintas vietoves, dažnai bėgame patvoriais, šalia sodų, šiltnamių, labai įvairiais takais nuo asfalto iki siaurų ištryptų takelių, apaugusių kibiomis žolėmis, kurios viniojasi aplink lazdas ir trukdo bėgti. Trečiąją maitinėlę, esančią miestelyje Fontanales 40-tame kilometre nuo starto, pasiekiu per 5 su puse valandas. Jau įveikta 2300 metrų vertikalaus pakilimo ir nors tai yra tas pats, kas įlipti į septynis televizijos bokštus, pakilimo dar nė pusė neįveikta. Kaip ir kilometražo. Lauke, atviresnėse vietose, šalta, pučia vėjas. Kartais pagalvoju, kad gal jau laikas pirštines traukti, bet dar neskubu. Svarbu palaikyti judėjimo pastangą, tuomet nešalta. Kol kas jaučiuosi stabiliai ir gerai.

Trečioje maitinėlėje vaišinuosi sultiniu. Šitas gėrimas man labai patinka ir pasiteisina per ultramaratonus. Jau labai norėjosi kažko šilto, taigi šilta arbata su daug cukraus taip pat puikiai tinka. Judant link ketvirtosios maitinėlės vis dar šalta ir tamsu. Po neilgo pakilimo prasideda pirmoji ilgesnė nuokalnė, kurios pabaigoje yra atkarpa, apie kurią buvau perspėta prieš startą. Status, siauras, vingiuotas ir įvairaus dydžio uolomis ir akmenimis nusėtas nusileidimas su purvu. Šlapi akmenys padengti purvu. O taip – mano “mėgstamiausia” danga. Toje atkarpoje kritau du kartus, abu kartus slystelėjau ant purvu apnešto akmens. Abu kartus atsistojau ir judėjau toliau, nes nieko rimto nenutiko, tik truputį skaudėjo. Buvau lėta toje atkarpoje ir su susižavėjimu stebėjau, kaip kai kurie bėgikai greitai ir lengvai slidžiais akmenimis juda žemyn. Vėliau laukė lygiai tokia pati įkalnė – vingiuota, stati, slidi, o po jos – ketvirtoji maitinėlė 50-tame kilometre.

Trasos vidurys ir diena. Sekanti maitinėlė laukė už 13-os kilometrų, per kuriuos reikėjo surinkti beveik 1000 metrų vertikalaus pakilimo, t.y. viso “tik” 3,5 televizijos bokštai. Žinojau, kad pasiekus Artenarą (penktąją maitinėlę) jau bus šviesu, kad tai bus jau beveik pusiaukelė ir pakilimo bus surinkta daugiau nei pusė. Iki Artenaros dar laukė ilga įkalnė spygliuočių miške. Keliai pradėjo keistis. Siaurus purvinus takelius keitė Tabadabos nacionalinio parko takai, kur augo labai dideli spygliuočiai su beveik sprindžio ilgio spygliais. Tais spygliais buvo nukloti takai. Kažkur ilgoje įkalnėje išaušo ir pasimatė saulė, kuri neskubėdamat nukėlė tamsos uždangą nuo kalnų. Pagaliau buvo ne tik naktis, vėjas, už bėgimo lazdų besikabinančios žolės ir mano žibinto šviesos tunelis naktyje, bet ir reali, graži aplinka.

Pakeliui susigalvojau tikslą iki Artenaros nubėgti per 10 valandų. Tokiu atveju tenai būčiau 9 valandą ir galėčiau pamatyti 64 km trasos bėgikų startą. Tokia mintis vedė ir skatino dėti papildomų pastangų, kai jau pradėjau jausti nuovargą. Labai sunku dar nebuvo, įdėjus pastangų dar galėjau pagreitėti, bet jau nebebuvo lengva, ir buvo aišku, kad lengva nebebus. Visai šalia Artenaros girdėjau 64 km distancijos dalyvių startą. Po 10 valandų ir 5 minučių įbėgau į penktąją maitinėlę – Artenarą, kuri kartu yra ir aukščiausiai esantis miestelis Gran Kanarijoje. Viso jau buvo įveikta 63 km ir surinkta 4200 metrų vertikalaus pakilimo (13 TV bokštų). Tai buvo pusiaukelė, po kurios visko jau turėjo mažėti. Šioje maitinėlėje mačiau daug sėdinčių ir paelją valgančių žmonių. Paeljos nenorėjau – per kietas ir sprangus maistas man ji atrodė, bet šiltas sultinys ir šviežios minkštos virtos bulvės tiko puikiai, kaip ir bananai su apelsinais. Supakavau galvos žibintą į kuprinę ir pajudėjau tolyn gražiais ir vaizdingais takais su įspūdingomis panoramomis į kalnus Roque Nublo link.

Iki šeštosios maitinėlės Tejeda miestelyje laukė viena ilga įkalnė ir dar ilgesnė nuokalnė. Ši atkarpa mano atmintyje nepaliko jokių stipresnių prisiminimų. Viskas judėjo gana sklandžiai, kiek gali būti sklandžiai, kai bėgi be poilsio 11-tą valandą. Šioje atkarpoje jau pradėjau lenkti lėčiausius 64 km trasos dalyvius. Atpažinau juos pagal kitokios spalvos numerius. Sutikdavau juos įkalnėse ramiai sėdinčius ant akmenėlių ir besiilsinčius ar labai ramiai judančius net ir lygiose atkarpose.
Trasą skirsčiau atstumais iki maitinėlių. Taip man lengviau ir paprasčiau priimti informaciją apie laukiantį atstumą. Sunku būtų galvoti, kad iki finišo liko dar 60 km, kai jau nebelengva, bet dar 12 ar 13 km visada galiu nujudėti.

Persiritus iš šiaurinės į pietinę salos dalį pradėjo keistis ir aplinka, gruntas, vaizdai. Pirmoje trasos dalyje buvo daug augmenijos, kuri kartais net trukdė bėgti, tuo tarpu antroje dalyje augmenija buvo žymiai retesnė, daugiau uolų, akmenų. Birios žemės takus keitė akmenimis grįsti ar net negrįsti takai su uolomis, žeme, skalda. Pavargusiomis kojomis bėgti ant nelygių akmenų buvo nebelengva. Akmenys mažiausiai įprasta danga treniruojantis Lietuvoje ir dėl to labai vertinu galimybes dalyvauti treniruočių stovyklose kažkur kitur, kur yra įvairesnės dangos.

Dabar tikslas persikėlė į Roque Nublo ir netoli už jo esantį Garanon miestelį, kur buvo maitinėlė, į kurią varžybų pradžioje buvo galima išsiųsti daiktus. Žinojau, kad pasiekus šią maitinėlę, kuri buvo 82-ame kilometer, iki finišo bus likę kiek daugiau nei maratonas. Norint pasiekti Roque Nublo ir Garanon reikėjo įveikti dar vieną ilgą 800 vertikalių metrų įkalnę. Visas įkalnes įveikinėjau su trail bėgimo lazdomis, bet šioje įkalnėje jomis džiaugiausi ypatingai. Buvau pavargusi, bet jaučiausi stabiliai ir tiksliai judėjau pirmyn.
Pasiekiau Roque Nublo – tikrai įspūdingą vietovę Gran Kanarijoje, kur apie 60 metrų aukščio uola iškilusi virš akmenuotos plokštumos ir aplinkui atsiveria nuostabios kalnų panoramos. Net pavargus ši vieta atrodo įspūdinga ir patraukia dėmesį.

Nuo Roque Nublo visai nebetoli 7-oji maitinėlė 82-ame trasos kilometre, kurioje laukė prieš startą išsiųsti daiktai. Pasikeičiau marškinėlius, supakavau striukę į kuprinę, išsiėmiau iš kuprinės pirštines ir marškinėlius ilgomis rankovėmis, nes jų nebeprireiks leidžiantis į pietus. Pasipildžiau Maxim geliukų atsargas – dabar jau dominavo kolos skonio geliukai su kofeinu. Batų ir kojinių nekeičiau. Puikiai jaučiausi su La Sportiva Akasha, jokio diskomforto pėdose nebuvo, jaučiau, kad batai puikiai amortizuoja ant akmenų.
Tradiciškai sultinys, šviežios šiltos bulvės, apelsinas ir tolyn į pietus. Trasa netrukus pradėjo leistis žemyn. Pagal trasos profilį mačiau, kad nuo dabar iki finišo laukia ilgi nusileidimai ir neilgi pakilimai. Buvau girdėjusi įvairių siaubo istorijų apie paskutines Transgrancanarijos nuokalnes ir netoli finišo esančią ilgą upės vagą. Girdėjau, kad nuokalnės ilgos, techniškos ir varginančios. Viskas taip ir buvo. Vaizdai aplink buvo gražūs ir įspūdingi, bet nuokalnių danga nedaug leido jais gėrėtis, nes reikėjo žiūrėti po kojomis. Būtų buvę smagu leistis tomis nuokalnėmis pailsėjus ir nepavargusiomis kojomis. Dvi paskutinės nuokalnės buvo iš nelygių skirtingo dydžio ir formų akmenų ir mano pavargusios kojos jau pradėjo ant akmenų krypinėti.

Nuokalnes aš mėgstu, bet dabar jose keikiausi. Pasibaigus vienai ilgai nuokalnei laukė aštuntoji maitinėlė miestelyje Tunte. Ten įbėgus išgėriau apie pusę litro vandens. Buvo šilta diena ir švietė saulė, o aš tarp maitinėlių nebuvau išgėrus litro vandens. Techniškoje nuokalnėje susikaupus į reljefą šiek tiek pamiršau gerti. Kitose nuokalnėse tokios klaidos nebekartojau. Tunte buvo 98-tame kilometre ir tai reiškė, kad finišas jau labai labai artėja, nes kai kilometražas pasiekia triženklį skaičių man visuomet likusi dalis iš karto “emociškai” sutrumpėja.

Nuovargis ir pabaiga. Išbėgusi iš aštuntosios maitinėlės ir tik prasidėjus priešpaskutinei įkalnei supratau, kad prasidėjo. Arba gal tiksliau situaciją apibūdintų žodis “pasibaigė”. Pasibaigė jėgos ir prasidėjo šliaužimas link finišo. Tai tokia būsena, kai zombiniu režimu judėti reikiama kryptimi išeina, bet tik judėti ir tik zombiniu režimu, be galimybės kažką pakeisti ir koreguoti. Nemėgstu šios ultros dalies. Ji ne visada būna. Šį kartą jau buvau patikėjusi, kad zombinio judėjimo stadijos nebebus ir buvo emociškai sunku priimti faktą, kad ji vis dėlto atėjo.
Dabar planai A, B, C ir kiti buvo pakeisti planu JF, t.y. Just Finish. Tokį planą visuomet esu įtraukusi į galimus variantus ir gal dėl to dar neturiu nebaigtos ultros. Kai įsijungia planas JF, stengiuosi tiesiog nesustoti ir kuo mažiau eiti, nes bėgimo pagreitinti jau nebeišeina, bet kuo mažiau eisiu, tuo greičiau ateis pabaiga, nes tuomet tik pabaigos ir tesinori. Dažniausiai prasideda apatija viskam, pradeda atrodyti, kad nebesvarbu rezultatas, vaizdai, nebenoriu gerti ir valgyti, lenkite, kas norite – man vienodai. Negalvoju, ar galiu pasiekti finišą. Aiškiai žinau – finišą pasiekti galiu beveik bet kokios stadijos, klausimas tik, kiek laiko šioje zombinėje stadijoje teks iki jo kapanotis. Nebekyla klausimas, ką aš čia veikiu, nes į jį atsakiau per pirmuosius savo ultramaratonus.

Paskutinės įkalnės buvo nesunkios, netechniškos ir paprastos – tokiomis trasos pradžioje būčiau bėgusi. Dabar jomis šliaužiau ir motyvavau save, kad su kiekvienu žingsniu šios kankynės lieka vis mažiau. Čia man ypač padėjo lazdos. Reikėjo didelių pastangų, kad gerčiau ir valgyčiau, nes zombinėje stadijoje šių dalykų nebesinori, nors ir nepykina. Priešpaskutinėje maitinėlėje neprisiverčiau valgyti jokio kieto maisto, bet išgėriau tris arbatos puodelius su labai daug cukraus ir dar kolos. Toliau laukė garsioji upės vaga. Zombinėje būsenoje judant ji atrodė labai ilga ir labai baisi – nusėta nelygiais judančiais akmenimis, už kurių galima tik kliuvinėti. Upės vagoje sutemo. Net norėčiau prabėgti tą trasos dalį, nuo kurios man įsijungė zombinis režimas dar kartą, bet būdama pasilsėjusi – turbūt tie siaubai juokingai atrodytų.
Kai baigėsi beveik amžinoji upės vaga, laukė paskutinė maitinėlė, kuri reiškė beveik finišą. Trys kilometrai buvo likę nuo paskutinės maitinėlės iki finišo. Ten beveik nestojau. Tik greitai atsigėriau kolos. Dabar jau baigėsi visos įkalnės, nuokalnės, upės vagos ir kiti “gėriai” ir trasa vedė beveik vien plentu. Va ten, plente, jaučiant finišą visai šalia, zombinė stadija praėjo lygiai taip pat netikėtai kaip kad atėjo. Pagreitėjau ir nubėgau. Finišo tiesiojoje galėjau dar kažkiek pagreitėti. Tai reiškia jėgų buvo ir zombinė stadija yra laikina būsena, nors kai ji prasideda atrodo, kad truks amžinai. Ateityje tai man padės. Viskas baigiasi – net zombinė stadija gali baigtis ne tik pasiekus finišą, bet dar prieš jį.

, Transgrancanaria: 128 km per 22 val. kalnais ir slėniais, Careshop.lt

Finiše džiaugiausi. Džiaugiausi, kad atbėgau, kad viskas baigėsi, kad spėjau greičiau nei per parą, kad nieko nesusižalojau ir nėra aštrių skausmų, kad gana ilgai galėjau bėgti stabiliai.
22 valandos ir 02 minutės 128 kilometrai nuo Las Palmo iki Maspalomaso per kontrastingą, gražią ir grubią salą netoli Afrikos krantų, pakeliui įveikiant 7000 metrų vertikalaus pakilimo, o tai prilygsta 22-iems TV bokštams.

Dalintis:

Naujienlaiškis

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį ir pirmieji gaukite naujausius pasiūlymus bei akcijas tiesiai į el. pašto dėžutę.

Sutinku gauti naujienlaiškius.

Prekė buvo įdėta į krepšelį!
, Transgrancanaria: 128 km per 22 val. kalnais ir slėniais, Careshop.lt